Gražiausi gyvenimo metai

Legendinio filmo „Vyras ir moteris" tęsinyje po daugelio metų sutinkame jau pamiltus herojus. Ana (Anouk Aimée) baigė aktorės karjerą ir rūpinasi krautuvėle Normandijoje. O Žanas Luji (Jean-Louis Trintignant) leidžia dienas senelių namuose ir vargiai bepamena šlovingą lenktynininko karjerą. Bet štai vieną dieną Ana aplanko Žaną Luji. Prisėda šalia. Jis nusišypso, ji pasitaiso plaukus... Buvę mylimieji leidžiasi į prisiminimus, nuspalvintus su meile, nostalgija ir švelniu liūdesiu.

„Viena gražiausių meilės istorijų kine atgimsta ir kviečia į kelionę po herojų ir mūsų pačių, kuriems „Vyras ir moteris" iki šiol kelia šiltus prisiminimus, praeitį. Po filmo ir vėl niūniuosite nepamirštamą Francis Lai melodiją." (Gediminas Kukta)

Claude Lelouchas legendinį filmą „Vyras ir moteris“ 1966 metais sukūrė būdamas vos 28 metų, ir, anot jo, čia papasakota banaliausia pasaulyje istorija banaliausiu pavadinimu. Bet kodėl iki šiol vyresnioji karta prisimena scenas iš filmo: pilka rudeniška pakrantė, nerami jūra, vyras ir moteris, su vaikais besilinksminantys pajūryje, šlubčiojantis senis su šunimi, kuris lyg irgi šlubuoja? Besiplaikstantys vėjyje Anouk Aimée plaukai, švelniai geros Jean-Louis Trintignant’o akys, šypsenos, nedrąsūs prisilietimai. Lengvai sumišę, simpatizuojantys, nusivylę, sutrikę, įsimylėję. Pokalbis automobilyje: ką gelbėsi, jei degs namas, – Rembranto paveikslą ar katiną. Katiną. Santykiai atsiradę tarp labai skirtingų žmonių, kuriuos jungia tik vienatvė ir tragiški praradimai praeityje, kai nusitrynė ribos tarp praeities ir ateities.