Džentelmenai

„Džentelmenai“ iš esmės yra paprasta ir tiesmukiška istorija, tačiau paprastumas ir tiesmukiškumas niekada nebuvo šių kriminalų savybės. Šįkart ją atpasakoja filmo veikėjas, Hugh Granto veikėjas Flečeris, labai mėgstantis pakomentuoti ir iškraipyti savo pasaką, taip pat dar yra ir režisieriaus Tarantiniškas polinkis stumti laiką ir šnekėti apie nieką. Galbūt todėl didžiąją laiko dalį siužetas yra sausas ir nekabinantis, negaunantis reikiamos kibirkšties, kad tikrai užsivestų. Filmo pasakotojas daug plepa kaip čia viskas panašu į filmą ir režisierius tuo naudojasi, kad kartais ir be reikalo laužytų ketvirtą sieną, pasišaipytų iš žanro ar kažką šmaikštaus papaišytų ant ekrano. Veikėjai pirma išsamiai padiskutuos ar pravardžiuoti juodaodį yra rasistiška prieš apsiimant svarbius reikalus. Individualios scenos irgi užsitęsia ilgiau nei reikia. Režisierius yra labiau nusiteikęs padaryti filmą protingu bei stilingu, bet ne labiau suprantamu, mat žaidėjų šiame nusikaltimų voratinklyje yra daug, tačiau laikas jų pažinimui nėra toks svarbus kaip veikėjų diskusija apie kepsnius ir sodo krosneles.