Tai pasirodo naktį

Antrasis Edwardo Shultso filmas (po puikios praėjusių metų juostos „Krisha“) nukelia žiūrovus į baisios ligos nusiaubtą pasaulį – vienus ji pražudė vos per kelias dienas, o likę gyvi desperatiškai ieško maisto ir nepasitiki niekuo aplinkui. Tai tikrai siaubinga liga: kūnas pasidengia kraujosrūvomis, akys pajuoduoja, žmogus vemia krauju. Tačiau tai nėra dar viena variacija „The Walking Dead“ ar „28 Days Later“ tema. Labai svarbu, kad Shultso pasaulio pabaigos vizija prasideda ne nuo atakos, o nuo įvykio, visam laikui pakeitusio jauno vyro gyvenimo trajektoriją: artimo žmogaus mirties. Tai filmas, kuriame blogiukai yra praradimas, sielvartas, skausmas, baimė ir nepasitikėjimas, o ne tradiciniai smegenų ištroškę zombiai, antgamtiškos jėgos, ar miškuose tūnančios raganos – ir nepaisant to, tai yra vienas baisiausių pastarųjų metų filmų.
Tai filmas, kuriame tikrasis siaubas kyla iš vidaus, ne išorės. Tai nėra naujas dalykas. Panašiu keliu yra ėję George’as A. Romero, Johnas Carpenteris ir Stanley Kubrickas. Tačiau Shultso juosta nesiima mėgdžioti nė vieno iš jų. Iš tiesų, net stebina, kiek siaubo režisierius sugeba išspausti iš juostos be tradicinių blogio jėgų. Tai savotiškai yra atvirkštinis siaubo filmas, parodantis, kad jokios išorinio pasaulio negandos nėra blogesnės nei tai, kas jau yra mūsų viduje. O tai priverčia susimąstyti.